Back to Slow Living: lėtasis mokymasis
Neringa Jagelavičiūtė-Teišerskienė, kalbų suaugusiems mokytoja
Jei savo rankose turėtumėte laikrodžio rodykles, kokiu greičiu jas suktumėte? Ar pasinaudotumėte galimybe bent retkarčiais jas sulėtinti? Kažkada skaičiau nuostabią knygą Garbė lėtumui. Pagrindinis man likęs atsiminimas - lėtumas yra ir menas, ir mokslas, reikalaujantis ne tik noro, bet ir valios, ir praktikuojamas įvairių asmenų įvairiose gyvenimo srityse. Yra lėtojo valgymo, lėtojo keliavimo, lėtojo sekso ir įvairių kitų lėtumų gerbėjų. O kaip kalbos mokymas(is)? Ar galime lėtumo vardiklį pritaikyti ir čia? Ką tai duoda?
Lėtumas kaip pagardas
Miesto žmogui, dirbančiam darbą, turinčiam šeimą, vaikų, lėto gyvenimo malonumai bus sunkiai įsivaizduojami ir pasiekiami. Galbūt todėl lėtumas skaidomas į sritis (maistas, santykiai, laisvalaikis...). Taip lengviau išsirinkti savo prioritetą ir lėtumo filosofiją pradėti taikyti nuo jo. Tai lyg užsisakyti mėgstamą desertą ir juo mėgautis prieš bėgant prie kitų svarbių reikalų. Yra tikimybė, kad ilgainiui lėtumas lėtai, bet užtikrintai persmelks ir kitas gyvenimo sritis.
Asmeninė patirtis iš kitos perspektyvos
Mano gyvenimas yra ganėtinai lėtas. Gyvenu kaime. Už lango - medžiai, pieva, dangus. Gyvename kaime, taigi mus supa kaimynai. Kai kurie jų puoselėja tokias pačias vertybes, todėl natūraliai susikuria vyraujanti lėtumo ir gyvenimo džiaugsmo kultūra. Taip buvo ne visada - daugiau kaip dvidešimt savo gyvenimo metų praleidau viename Lietuvos didmiesčių. Niekada nesijaučiau ten gerai ar savo vietoje. Lėtas gyvenimas gamtoje man tinka. Čia žmonės vaikosi ne populiariosios sėkmės, o pamažėle ieško laimės.
Marselis Prustas ir kalbų mokymas
Ateina suvokimas, kad laimė, išmintis, gyvenimo prasmė ir kitos svarbios dedamosios nėra momentiniai dalykai. Nėra taip, kad kažkada pasieksi ką nors ir nušvisi, ir viskas pasikeis. Pasiekimai gali būti mažučiai, bet ne mažiau svarbūs. Ir pokyčiams reikia laiko. Ir - tai yra nuostabu. Lyg su Marseliu Prustu eitum ieškoti prarasto laiko. Natūralu, kad šios mintys lemia ir mano požiūrį į mylimą veiklą - kalbų mokymą. Užuot akcentavusi greitus rezultatus, pabrėžiu mokymosi malonumą.
Tikslas - kokybė
Lėtumas daug pranašesnis už greitį, o kokybė - už kiekybę. Paradoksalu, kad tai sakau aš, iš prigimties greitas žmogus. Sumanymus esu linkusi įgyvendinti greitai, jei tik įmanoma tai padaryti. Vis tik lėtumas man dovanoja kokybės elementą. Jei galiu rinktis - mažiau studentų ir daugiau laisvo laiko ar atvirkščiai, aš renkuosi laisvą laiką. Manau, kad taip išlošia visi. Studentams galiu skirti natūralų susidomėjimą, atidumą. Turiu laiko apmąstyti kiekvieno studento poreikius ir pagal juos kurti ar koreguoti kalbų užduotis. Natūralu, kad individualizuota pamoka kainuos daugiau nei standartinė ''beveidė'' strategija. Čia kaip su kvepalais ar drabužiais - vardiniai, tikri dalykai yra visai kita kategorija.
Amžinasis variklis - aistra
Tokius autorinius kūrėjus suprantu ne tik dėl ekonominių sumetimų. Esu kūrybininkė ir neįsivaizduoju gyvenimo be ugnelės, entuziazmo, aistros. Šiai, kaip žinia, būtina erdvė, rutinos nebuvimas, pokyčiai. Man atrodo, kad kalbos verta mokytis tik taip, tarsi valgytume desertą - sulėtinus tempą, išsirinkus ''patiekalą'' pagal savo skonį, suteikiant laiko augti sau kaip asmenybei. Kam tuščiai ''kalti'' žodžius ar stengtis įsiminti nesibaigiančias gramatikos taisykles, jei galima susiaurinti sritį iki jums įdomių temų - sporto, meno, psichologijos, asmeninio augimo, kelionių, kulinarijos ir pan. ir mokytis kalbos per tai? Tą pačią gramatiką rasime visur, bet ji nuskambės naujai, o svarbiausia - gyvai, ne vadovėliškai. Žodyno plėtimas - svarbus momentas. Bet jei ketinate kalbėtis apie tuos dalykus, kurie jus ''veža'', ar nederėtų ''atversti'' žodyno ties jais? Mokytis galima iš gyvenimo ir su gyvenimu.
Kai buvau kokia trečiokė ir kulniavau į mokyklą, mane sustabdė televizijos žurnalistai iš laidos ''Klausimėlis'' (turiu ''laimę'' netikėtai atsidurti TV, čia buvo vienas iš pirmų kartų). Buvo ankstyvas pavsario rytas, mūvėjau palaikiais botais ir chaki spalvos paltuku. Buvau gan drovus vaikas, bet savo nuomonės reikšti niekada labai nebijojau. Taigi kai manęs paklausė: ''Ar žengi koja kojon su gyvenimu?", truputį pamąsčiusi nusprendžiau, kad taip. Tuo metu aš tiksliai nežinojau, ką reiškia šis posakis, bet jo prasmę jaučiau. Ir atsakiau taip, kaip man atrodė. Dabar, žvelgdama atgal, galiu su šypsena pritarti, kad ta mergaitė atvedė mane iki šios dienos. Kaip tuomet, taip ir šiandien žengiu koja kojon su gyvenimu, kuris visgi turi suktis mano greičiu. Nei greičiau, nei lėčiau. Tikiu, kad tai įmanoma. O jūs?
#slowlearning #learningpassion #intuitivelearning #kalbospamokos #kalbosmokytoja
Iliustracijos: Unsplash.com