Jaučiu, tikrai esate ne kartą tai bandę. Tiesą sakant, kartais mokytis savarankiškai yra efektyviau nei mokytis su žmogumi, kuris nėra linkęs paisyti Jūsų asmeninių poreikių. Imkime kad ir mokyklą. Nekritikuoju, tik konstatuoju: dažnu atveju mokykloje vaikai gauna standartizuotą mokymą, neatsižvelgiant į jų polinkius, silpnąsias, o ypač - stipriąsias savybes. Kur tai nuveda? Per dvylika tokių standartizavimo metų įprantame vytis visus kitus, lyginti save su geresniais ir mokytis taip, kaip mus moko - vienodai, neatsižvelgiant į savo individualumą. Tai įmanoma, bet žiauriai skauda. Nemalonu, o ir neveiksminga.
Filosofas Martinas Heideggeris yra rašęs: "Mokytis reikia leisti, o ne versti" (Daugiau - straipsnio pabaigoje). Man tai labai tinka ir kaip mokytojai, ir kaip studentei. Neįsivaizduoju, kad galėtų kam nors netikti!
Vienas dažniausių atsiliepimų, kurį girdžiu iš savo studentų yra tai, kad atrado naują mokymosi būdą, pabudo smalsumas ir noras augti. Štai čia yra gera pradžia. Jei negalite ar nenorite to daryti su kalbos mokytoju - puiku. Šiame straipsnyje apie tai, kaip padėti sau, jei norite geresnių rezultatų anglų kalboje. Straipsnio gale - naudingos nuorodos!
Ne taikytis prie kalbos, o ją pritaikyti sau
Skamba hedonistiškai? Įžūliai? Na ir kas. Žmogus visada linkęs rinktis mažiausio pasipriešinimo kelią, angl. the path of least resistance. Taip jau evoliuciškai sudėliota, ir nėra ko priešintis. Net ši mano idėja susikristalizavo iš to, kad pradėjusi dirbti suaugusiųjų mokytoja ėmiau ieškoti to, kas mane tame džiugintų, "vežtų", nes kitaip - kam vargintis? Esu hedonistė ir to nesigėdinu. Vietoj to raginu kitus pažvelgti į gyvenimą žaismingiau ir leisti sau daugiau. Taigi, dėmesio! Pirmas dalykas yra savęs paklausti: Kas man tikrai patinka? Teks atlikti trumpą gyvenimo analizę. Kurios sritys Jums įdomios? Kokius straipsnius skaitote žurnale, o gal jų išvis neskaitote? Gal labiau mėgstate filmus? Kokius? Ar Jums patinka aktyvus, ar pasyvus laisvalaikis? Gamta ar miesto šurmulys? Žodžiu, reikia rasti kabliuką.
Pavyzdys. Prieš keletą metų pradėjau savarankiškai mokytis italų kalbos. Beje, man labai patinka dainuoti. Kodėl gi nepadainavus itališkai? Susirasdavau dainų žodžius tam tikroje svetainėje, rasdavau angliškus jų vertimus, kad suprasčiau, kas dainuojama, ir mokiausi. Taigi itališkai aš pradėjau dainuoti, o tik paskui - kalbėti (nesu stipriai pažengusi, bet Italijoje susikalbėjau ir žmonės sakė, kad kalbu gan gerai. Ne tame esmė. Esmė yra drįsti kalbėti, kad ir koks būtų Jūsų kalbos lygis). Paskui tą patį pritaikiau prancūzų kalbai, kurios pagrindus buvau gavusi universitete. Mano nuostabai, ėmiau suprasti šią kalbą iš vaizdo įrašų, atradau tarimo dėsningumus ir, svarbiausia - malonumą mokytis (universitete to malonumo, švelniai tariant, neužčiuopiau).
Pirmiau ne teorija, o praktika
Tai ypač tinka, jei Jūsų kalbos lygis jau kiek nors pažengęs. Įprastinė mokymo sistema yra tokia: taisyklė, pavyzdys, pratimai taisyklei įsisavinti. Viskas su tuo gerai. Bet galima ir eksperimentuoti! Kodėl gi neparagavus kalbos gyvai, iš vaizdo įrašų ar straipsnių, ir nepabandžius čia atrasti tam tikrų dėsningumų? Galbūt tam reikia lingvisto gyslelės, negaliu palyginti. Man tai yra elementaru. Bet, logiškai mąstant, turėtų užtekti tyrėjo polėkio.
Pavyzdys. Man įdomu žmogaus psichologija, filosofija, menas, kultūra. Jeigu noriu lavinti prancūzų kalbą, negraužiu vadovėlių (Mano lygis po universiteto buvo apie A2, pradinis pažengęs. Šiuo metu tai B2 lygis). Jie gali tik atgrasyti nuo mokslo. Užuot graužusi vadovėlius, aš įsijungiu vaizdo įrašą apie keliones prancūziškai arba žiūriu kokį smagų interviu su aktoriais, rašytojais ar kitomis prancūzų įžymybėmis, o gal klausausi radijo laidos apie meną. Tada man kyla noras užsirašyti, suprasti, kas ir kodėl pasakyta, o vėliau galbūt - ir atrasti tam tikras gramatines struktūras mokymo šaltiniuose. Bet atkreipkime dėmesį, kad taikant šį būdą pirmiau eina gyvenimas, o paskui - teorija. Pirmiau kyla klausimas, o paskui ieškai atsakymo. Argi ne taip veikia tikrovė?
Dėmesingumas yra geriausia valiuta
Ar teko pastebėti, kad, nepaisant visų peržiūrėtų filmų anglų kalba, vis dar nekalbate laisvai angliškai? Negana to, veikiausiai be titrų neįsivaizduojate filmo žiūrėjimo. Titrų kartais prireikia ir man, tai - jokia gėda. Šįkart noriu pabrėžti dėmesingumą žiūrint, skaitant ar klausant. Kadangi pati nuolat kuriu medžiagą trimis kalbomis (anglų, prancūzų ir lietuvių kursus anglų kalba), labai gerai suprantu, kur glūdi supratimo raktas. Pasiruošę? Tai - dėmesys ir... kartojimas. Bet ne bet koks kartojimas. Ne leisgyvis, abejingas kartojimas, o įsitraukimo reikalaujantis, "vežantis" įsiminimas. Vienu žodžiu - dėmesingumas. O dėmesingumas neapsieina be sąmoningumo, buvimo čia ir dabar. Kaip tai padaryti? Turi būti įdomu. Kitaip mintys nuklys kitur, ir viskas eina šuniui ant uodegos. Galima sakyti, tai prarastas laikas iš Marselio Prusto romanų. Gal netgi liūdniau.
Pavyzdys. Kai išsirenku vaizdo įrašą, pagal kurį rengiu užduotį ir temą, jį perklausau daug kartų vis sustabdydama, nes to reikalauja užduočių kūrimas. Viena užduotis - įrašyti žodžius, kita - pakeisti juos priešingos reikšmės žodžiais, dar kita - pabaigti frazes, ir pan. Aš neskaičiuoju laiko, kurį praleidžiu kurdama mokomąją medžiagą. Paprasčiausiai todėl, kad man smagu tai daryti. Matau tame keliariopą prasmę - sukuriu pridėtinę vertę, perduodu naujų žinių savo studentams ir tobulinu savo pačios kalbos žinias bei lavinu kritinį mąstymą. Negana to, vėliau raginu studentus išreikšti savo požiūrį į peržiūrėtą medžiagą, argumentuoti, užduoti klausimus. Taigi - bendrauti.
Kokybė, kokybė, kokybė
Taigi atradau tokį dalyką - kokybė versus kiekybė netgi kalboje. Nereikia stengtis perskaityti kuo daugiau angliškų knygų, peržiūrėti kuo daugiau angliškų filmų ar perklausyti kuo daugiau angliškų podkastų. Daug naudingiau būtų skirti dėmesį, fokusuotą, nuoširdų dėmesį trumpam vaizdo įrašui, laidai ar straipsniui (jo ištraukai). Tuomet tą trumpą "užduotį" padauginti iš praleisto prie jos laiko - galbūt peržiūrėti, perklausyti ar perskaityti du, tris kartus. Maldauju, pabandykit. Pamatysit, kad veikia. Negana to, būtų gerai šalia turėti užrašinę ar atverstą Word dokumentą. Ir pasižymėti patikusias frazes, žodžius. Jei sudomino kažkoks žodis - išsiversti. Gal bus sunku patikėti, bet žiūrėdama filmus kartais sustabdau (žiūriu tik per kompiuterį) ir pasižymiu man patikusią frazę. Tam turiu atskirą užrašinę - frazes numeruoju. Kai pripranti, tampa norma.
Girdžiu kylantį pasipriešinimą. Rašytis? Kokio velnio? Gerai, galite dainuoti. Arba nusipiešti patikusias frazes. O gal bent garsiai aiškiai jas pakartoti. Kam? Smegenys veikia labai įdomiai. Jos gali kaupti žinias, bet tam, kad pasyvios žinios taptų aktyviomis, reikia jas... Na taip, aktyvinti. O tai reiškia - perleisti per savo garsinį aparatą, priversti savo neuronus sukurti naujas jungtis, išmokti adaptuoti žodį ar frazę kitame kontekste.
Konteksto svarba
Nes kas iš to žodžio, kurio Jūs nemokėsite pritaikyti, nežinosite, su kokiu prielinksniu jis naudojamas ar apie ką jį tinka naudoti - procesus, žmones, daiktus, reiškinius? Galbūt ne kiekvienas žino, kad "aukštas žmogus" angliškai yra "a tall man", o aukštas pastatas - '"a high building". Jokiu būdu ne atvirkščiai.** Kalbant apie prielinsnius. Tarkime, lietuviškai: pradėti - angliškai to start with. Lietuviai linkę paprastinti: start from. Nes verčia iš lietuvių kalbos - pradėti nuo. Arba susitelkti, sutelkti dėmesį - to focus on, ir ne kitaip.*** Prielinksniai (with, on) yra labai svarbi anglų kalbos dalis. Kaip pas mus galūnės. Jie padeda suformuoti santykių prasmę tarp tariamų žodžių. Jų dėka nustatoma žodžių hierarchija sakinyje.
Taip, skamba sudėtingai, bet mokytis kalbos ir yra sudėtinga. Nes Jūs mokotės (tikiuosi) ne tik žodžių, o bandote suprasti, kaip veikia tos kalbos mąstymas. Kaip žmonės mąsto angliškai. Kaip žongliruoja žodžiais ir struktūromis, kad jos įgautų prasmę. Ir taip, tos struktūros visai skiriasi nuo mūsiškių.**** Dažniausiai.
Palyginkime. Jei lietuviškai kuo laisviausiai galime sakyti: Vakar lijo, angliškai sakinyje būtinai reikės veiksnio, ir tai bus ''it''. Taigi: It rained yesterday. Raskime keletą skirtumų! Anglų kalboje veiksnys yra, lietuvių kalboje - tik numanomas (lietus). Negana to, "yesterday" keliauja į sakinio galą. Dar įdomiau. Pas mus yra daug smulkių problemų. Angliškai: We have many small problems. Galime pasakyti ir natūraliau: We face a great deal of minor problems. Taigi lietuviškai "pas mus", angliškai "we have/face''. "Yra" tampa ''have/face". Žinoma, tai tik du būdai iš daugelio, kaip galima išreikšti šią mintį. Vienos teisingos minties nėra. Todėl nusiraminkite ir... smalsaukite!
Iššūkis, su kuriuo dažnai susiduria anglų kalbos studentai - žodžių derinimas. Jei žinau, kaip angliškai problema, dar mažai ką reiškia. Kas bus, kai norėsiu pasakyti: susidurti su problema (face the problem), problema kyla (a problem arises), išspręsti problemą (to solve the problem)?***** Kol mokotės, gal ir neįvertinate, kaip tai reikalinga. Bet realiose situacijose nuo tokio žinojimo priklauso, ar sustingsite iš baimės ir eilinį kartą nuspręsite, kad anglų kalba yra neįkandama (tai - absoliuti netiesa, tik kąsti reikia mokėti), ar ramiai pabaigsite savo mintį. Kaip sakoma, Preparation is the key to success. Anglų kalboje kaip ir visur kitur!
Vadinasi, naudinga mokytis ne paskirus žodžius, o jų derinius. Ir tai yra dar vienas patarimas besimokantiems savarankiškai.
Na, o skiriasi ne tik struktūros, bet ir metaforos, taip vadinamos idiomos****** (pvz, skaityti mintis angl. read the mind - skaityti protą arba obuolys nuo obels netoli rieda angl. like father, like son - koks tėvas, toks ir sūnus). Taigi kalbai įvaldyti tikrai neužteks metų, dviejų ar trejų. Aš anglų kalbos mokausi jau trisdešimt metų ir vis dar turiu kur augti. Bet tame ir grožis!
Mokymo filosofija
Beveik ir baigėme. Apie Martiną Heideggerį. Iš pradžių angliškai.
Martin Heidegger: On Teaching to "Let" Learn
"Teaching is even more difficult than learning. We know that; but we rarely think about it. And why is teaching more difficult than learning? Not because the teacher must have a larger store of information, and have it always ready. Teaching is more difficult than learning because what teaching calls for is this: to let learn. The real teacher, in fact, lets nothing else be learned than—learning… The teacher is far ahead of his apprentices in this alone, that he has still far more to learn than they—he has to learn to let them learn. The teacher must be capable of being more teachable than the apprentices."
"Mokyti yra netgi sunkiau nei mokytis. Mes tai žinome, bet retai apie tai susimąstome. O kodėl mokyti sunkiau negu mokytis? Ne todėl, kad mokytojas turi turėti daugiau informacijos ir gebėti ją bet kada pateikti. Mokyti yra sudėtingiau nei mokytis, nes mokymas reikalauja štai ko: leisti mokytis. Iš tiesų tikras mokytojas leidžia kaip tik tai, ir ne daugiau - mokytis... Mokytojas yra gerokai priešakyje savo mokinių būtent šiuo aspektu, kad jam teks išmokti žymiai daugiau negu jiems - jam teks išmokti leisti jiems mokytis. Mokytojas turi daug geriau mokėti mokytis už savo mokinius."
Argi ne nuostabu? Ir jeigu tai pritaikytume šeimoje, savo vaikams? Ar kolektyve, savo kolegoms, jei esame komandų lyderiai? Ir kitose gyvenimo srityse?
To ir linkiu!
Nuorodos
**high or tall? Cambridge dictionary
***to focus on Prepositions with verbs
**** word order: video
*****susidurti su problema (face the problem), problema kyla (a problem arises), išspręsti problemą (to solve the problem) Oxford Dictionary of collocations: problem
******idioms
Photo credit: Unsplash.com
Kommentare