Koks žmogus esate: bendraujantis ar uždaresnis? Ką pagalvojate, išgirdę ar perskaitę tokį klausimą? Turiu omeny tokius tipus kaip intravertas, ekstravertas ar ambavertas. Apie asmenybių tipus tikrai apstu informacijos, tad kartotis neketinu. Mane labiau domina, kaip Jūs save matote, nes nuo to priklauso, kaip lengva ar sudėtinga save išreikšti per kalbą. Sudomino? Mąstom kartu! Straipsnio gale rasite naudingų nuorodų, padėsiančių laisviau kalbėti angliškai.
Populiarus nebūtinai geriausias
Kažkodėl sėkmingiausias mintyse dažnai prilygsta populiariausiam, ar ne? Mitas, kad tik ekstravertiškas žmogus vertas sėkmės ir pripažinimo, įsišaknijęs giliai į pasąmonę. Taip giliai, kad kartais skubame nuvertinti savo kolegas, potencialius darbuotojus ar netgi vaikus, jei juose nepastebime ryškiai išreikštų lyderio savybių. Na, o didžiausi teisėjai esame patys sau. Jei esame ramesni, mažiau reiklūs dėmesiui ar pripažinimui, visai be reikalo neretai "nurašome" save: ''Ta pozicija man netinka'' (tiksliau, taip mąsto ekstravertas, o intravertas sakys: "Nesu pasiruošęs tokiai galimybei''), ''Didesnis atlyginimas dar gali palaukti'', ir panašiai.
Tikrai nelengva atsilaikyti prieš visuomenės standartus ir normas. Bet galime padaryti kai ką jau dabar. Pirmiausia - suvokti, kad tai nėra absoliuti tiesa. Minia nebūtinai teisi, o populiariausi nebūtinai yra geriausi. Tiksliau, populiarumas nieko nepasako apie žmogaus vertę, o veikiau liudija tam tikrą charakterį ir palankias gyvenimo aplinkybes. Tai gali būti mūsų atspirties taškas.
Charakteris yra ugdomas
Kaip ir daug kas gyvenime, tai nėra visiška tiesa. Tačiau savo asmenybę tikrai galime lavinti visą gyvenimą. Pavyzdžiui, aš mokykloje buvau gana kukli, rami mergaitė. Kartais netgi patirdavau patyčias. Bet paūgėjusi pastebėjau, kad tampu stipresnė, ypač stebėdama neteisingą elgesį su kitais, drįsdavau sugėdinti tuos, kurie tyčiojosi. Aš visą gyvenimą daug skaitau, rašau, analizuoju. Keturiolikos atsidūriau suaugusiems skirtoje savęs pažinimo įstaigoje (lankiau kartu su mama). Šešiolikos pradėjau lankyti dailės studiją, čia vėlgi buvo ir suaugusiųjų, ir moksleivių. Panašiu metu prisijungiau prie būsimųjų žurnalistikų būrelio, kur ėmiau lavinti savo iškalbą (rašyti mėgau nuo vaikystės, o kalbėti lyg ir nedrįsdavau, bent jau viešai). Visa tai: veiklos, santykiai su palaikančiais žmonėmis, gausus bendraminčių ir autoritetų ratas, literatūra savęs pažinimo kryptimi ir iššūkiai (kaip diplominio darbo rašymas savęs pažinimo tema ir jo gynimas ar laidų filmavimas žurnalistikos studijoje) padėjo formuoti charakterį. Aš ėmiau savęs klausti, kokia noriu būti.
Nemanau, kad kam nors reikia tai kartoti. Mano pasidalinimas skirtas tiems, kas giliai viduje jaučia poreikį atsiverti, atsiskleisti, nusimesti vidinį šarvą, pasijusti gyvesnis, laisvesnis, drąsesnis. Nuoširdžiai tikiu, kad tai įmanoma padaryti bet kuriame gyvenimo etape.
Aplinkybės priklauso ir nuo mūsų
Nors esu išvertusi dešimtis knygų saviugdos tema, nevisada sutinku su sėkmės mokytojų šūkiais, esą viskas yra pasiekiama. Pasiekiame tai, kas mums tikrai svarbu, ir tai ne visada. Bet jei mums skirta vienur ar kitur atsidurti, likimo neišvengsime. Kalbu ir apie geruosius dalykus!
Tarkime, mano studijų tikslas kelis metus buvo žurnalistika. Bet dvyliktoje klasėje supratau, kad myliu anglų kalbą. Nusprendžiau stoti tik į anglų kalbos filologiją (du pasirinkimai: VDU IR VU). Tai buvo labai tvirtas ir aiškus sprendimas. Galbūt daug kam (net mano dvyliktos klasės anglų kalbos mokytojai) tai atrodė neperspektyvu ar neambicinga. Bet aš pasitikėjau vidiniu postūmiu. Pačią pirmąją vasarą dirbdama knygyne sulaukiau pasiūlymo versti pirmąją knygą iš anglų kalbos "Šeimos meditacijos su James Van Praagh''. Taigi dirbti pagal profesiją pradėjau dar iki studijų, aktyviai visų studijų metu ir po jų jau žinojau, kad esu šio to verta darbo rinkoje. Kaip susiklostė tokios aplinkybės? Pirmiausia reikia turėti aiškią kryptį, o tada - atsidurti ''savo vietoje''. Maniškė visada buvo tarp knygų. Bet vien to neužtenka.
Kantrybė, pastangos ir atkaklumas
Kaip manote, ar prasminga skirstyti savybes pagal žmonių tipus? Man rodos, taip tik save ribojame. Tuo tarpu akivaizdu, kad kiekvienas žmogus panorėjęs gali būti kantrus, stengtis ir stengtis tam tikrą laiką (kol pasirodo rezultatai). Net vaikai gali būti kantrūs, jei užsiima tuo, kas jiems tikrai patinka. Jau nuo mažens suprantame, kad stengtis reikia, jei norime ko nors pasiekti. Tai mums gali patikti ar nepatikti, bet taip jau veikia pasaulis. Eilėraštis pats neįsirašys į smegenis - jį reikia mokytis. Matematikos uždavinys pats neišsispręs - teks prie jo pasėdėti ir pasukti galvą. Taigi pastangos mus pasitinka jau mokykloje. Kiek geras bus rezultatas, dažnai priklauso nuo atkaklumo. Ir jei kalbame apie kalbą, jos įvaldymą - atkaklumo čia tikrai prireiks. Visgi tai - toks pats atkaklumas, kai einame į darbą, nes žinome, kad tai padeda mums tobulėti, prisitaikyti visuomenėje, galbūt - sukurti ką nors unikalaus, ir, žinoma, gauti už tai atlygį. Apsiginklavus atkaklumu galime pasiekti tikrai daug. Bet ir to negana.
Komunikacija kaip tiltas į kitus
Kodėl visuomenė įtariai žiūri į tylius, nuomonės neskubančius reikšti žmones? Dažnu atveju tai yra dėl supratimo stokos. Bijome ar vengiame to, ko nesuprantame. O nesuprantame to, ko nepažįstame. Vadinasi, jei esu intravertas, man būtina suprasti komunikacijos prasmę. Komunikacijos intensyvumą dažniausiai galime rinktis. Jei man smagiau mažoje žmonių grupėje, neprivalau eiti į didelius susibūrimus. Tai ypač svarbu norint peržengti vidinius stabdžius. Vienas tokių stabdžių - baimė kalbėti, ir nebūtinai angliškai. Už jos dažniausiai slypi baimė būti atmestam, nesuprastam. Ar ne paradoksalu? Kalba galėtų nutiesti kelią iki kito. Mano supratimu, tam ir reikia naudoti kalbą. Kalba gali sujungti paskirus žmones į bendrą kolektyvą ir padėti siekti tikslų. Kalba gali atverti mums galimybes.
Prisimenate mano pasidalinimą apie galimybę versti knygą? Na, šį pasiūlymą gavau dar ir dėl to, kad išdrįsau pasakyti beveik nepažįstamam žmogui įstojusi į anglų filologiją. Tuo atveju tai buvo lemtinga komunikacija. Kartais aplinkiniai net neįsivaizduoja, ką mes gebame, kuo gyvename. Ir mūsų darbas yra apie tai pranešti. Ekstravertas tai daro vienaip, intravertas - kitaip (o dažnai - niekaip). Kartais kalbėti, pasakyti yra labai svarbu.
Pratimas, padėsiantis įveikti kalbėjimo baimę
Žmonės, su kuriais dirbu ir padedu tobulėti, yra nuostabios asmenybės. Kaip aš tai sužinau? Mes kalbamės. Vieną valandą per savaitę, dvi valandas per savaitę individualiai arba grupėje. Ilgainiui sužinau, kokias knygas jie skaito (o gal visai neskaito), kas juos įkvepia, kur jie randa atgaivą, gyvenimo prasmę, ką mano įvairiausias klausimais nuo sveikatos iki technologijų, vaikų auklėjimo ir darbuotojų motyvacijos. Ir kuo daugiau apie juos sužinau, tuo labiau žaviuosi.
Yra daug būdų, kaip įveikti kalbėjimo baimę. Bet pirmiausias dalykas, kurį siūlau savo studentams - ne kariauti su baime, o ją prisijaukinti. Pripažinti, o tuomet veikti. Yra labai paprastas pratimas. Peržvelkite šias frazes ir pasirinkite, kas Jums tinka. Galbūt norėsite suasmeninti, ką nors pakeisti. Labai gerai būtų ištarti jas garsiai, dar geriau - įsirašyti į telefoną ir paklausyti savo balso.
1. I'm so worried about my ... pronunciation/grammar/voice, etc.
Aš taip nerimauju dėl savo ... tarimo, gramatikos, balso, ir t. t.
2. I'm afraid that I forget the words and won't be able to finish my sentence.
Aš bijau, kad pamiršiu žodžius ir negalėsiu pabaigti sakinio.
3. I can't help thinking that I will forget what I had to say.
Niekaip negaliu liautis galvojusi, kad pamiršiu, ką norėjau pasakyti.
Perskaitykite, ką parašėte. Jei įsirašėte, perklausykite. Pabūkite empatiški sau. Kaip galėtumėte sau padėti?
O dabar nukreipkite mintis pozityvesne kryptimi. Anapus visų baimių glūdi Jūsų tikslas, kodėl norite mokytis, lavinti kalbėseną. Tikrai turite svajonių! Kodėl gi neperskaičius garsiai?
1. I'd love to speak English freely and feel more comfortable in a group of people.
Norėčiau kalbėti laisvai angliškai ir geriau jaustis kalbėdma žmonių grupėje.
2. It's really important for me to be able to speak fluent English in order to express my ideas clearly.
Man tikrai labai svarbu kalbėti angliškai laisvai, kad galėčiau aiškiai išreikšti savo mintis.
Kiti patarimai nervams nuraminti
Žmonės turi įvairiausių įsivaizdavimų apie tai, kaip reikėtų kalbėti. Tarkime: ''Norėčiau kalbėti be pauzių''. Tai labai populiarus noras tarp suaugusių anglų kalbos studentų. Kitas, labai panašus: ''Norėčiau žinoti teisingą žodį.'' Mano atsakymas į šiuos du pageidavimus: "Kalbėjimas be pauzių vargina ir yra nenatūralus. Kai dėl teisingų žodžių, jie egzistuoja tik mūsų prote.'' Ar tik nekeliame sau nerealių lūkesčių? Jei kalbasi du ar keli pašnekovai, ir jie nėra visiški ekstravertai, dažniausiai sulauksime normalių pauzių net gimtakalbių žodžių sraute. Tai labai lengva pastebėti interviu. Atkreipkime dėmesį, kad klausimus gaunantis žmogus ne visada kalba ''kaip užsuktas'' ir nevengia natūralių pauzių - juk reikia pamąstyti.
O dėl žodžių, egzistuoja tik žodžiai. Kol jų dar neištarėme, tai - tiesiog žodžiai mūsų galvoje. Jei nerandame tikslaus termino, nepulkime į paniką - tai tikrai nepadės smegenims jo prisiminti. Būtina lavinti lankstumą kalboje. Jei neprisimenu, kaip pasakyti: "įsigyti'' (buy, purchase), gal galiu pasakyti "gauti" (get)? Tai ypač tinka anglų kalbai, kuri apskritai turi daugiau sisteminių frazių su žodžiais "have", "make", ''take'' ir t. t. Jei pietaujame - tai turime pietus ''have lunch''. Jei priimame sprendimą, tai jį darome ''make a decision''. Jei einame į dušą, tai jį imame ''take a shower''. Lietuviams sunku kalbėti angliškai dar ir todėl, kad norime būti tokie pat poetiški kaip lietuvių kalboje. Bet šios dvi kalbos yra skirtingos. Anglų kalba iš esmės yra paprastesnė.
Gal prabilti laisviau padės šis mano įrašas? To be, or not to be? - dramatiškai klausė Hamletas. Panašiai ir aš keliu klausimą: To say, or not to say?
Nuorodos
Asmenybių tipai: Interviu su psichologe Egle Peliene
Mokymai su Neringa individualūs
Mokymai su Neringa grupėje (max. šeši dalyviai)
Nuotraukos: unsplash.com